vienaturtis

vienatur̃tis, -ė adj., smob. (2) NdŽ, KŽ; MT250 žr. vienturtis 1: Taipo Dievas numylėjo svietą, jog jis savo sūnų vienaturtį davė, idant kiekvienas, kuris ing jį intikėtų, nepražūtų VlnE78-79. Imk Isaaką, tavo vienaturtį sūnų, kurį myli BB1Moz22,2. Jis netik ing vardą vienaturčio sūnaus Dievo BPII146. Poniep girsis visados vienaturtė mano, nesang apvaizdoj savo sergti ją ir gano KN40. Aš bajoriūtė, duktė vienaturtė ir švento kalno esmu vaideliutė A1885,46. Oi noriu noriu miegelio, ne tep miegelio – bernelio, vienaturtėlio sūnelio LTR(Mrk). ║ Aš viena seselė vienaturtėlė nešiau broliams pusrytėlį LTR(Grš).